Į nakties tamsą
Tą savaitę Klaipėdoje buvo audringa. Pro pravirą langą besiveržiantis vėjas brazdina žaliuzių rėmelius, atneša gaivaus drėgno oro iki mano lovos ir pro durų apačią nukaukia į ligoninės koridorių.
Palatos kaimynas iš kairės per miegus su kažkuo kalbasi – rišliai ir sąmoningai: „Kam tu mane kankini ir pati kankiniesi? Septintą ryto skalbt!“
Po operacijos skauda.
Žvelgiu pro ligoninės langą į nakties tamsą: vėjo pagautas lietaus šuoras nirtulingai bloškiasi į žibinto šviesą, pakilęs viršun ištiesina gluosnio svyruoklio kasas ir, kiek pasiblaškęs tarp šakų, nurimęs nuteka medžio kamienu į sodrią ligoninės parko žolę.
Taip per amžius – šviesa ir tamsa, įtūžis ir ramybė. Sveikata ir liga.
Man patinka toks oras. Ir ta būsena, kai esi priverstas nieko neveikti. Esi vienas ir negali užmigti.
Galvoju apie žmones, kurie už palatos durų tyliai kalbasi tarpusavyje, kurie skuba vidury nakties į pagalbą, apie tuos, kurie paima tave už rankos, padrąsinančiai nusišypso ir rūpestingai pažvelgia į ligos sužeistą tavo kūną.
Namuose likę tavo artimieji greičiausiai taip pat neramūs, meldžiasi, kad tu pasveiktum, laukia, kada galės tave aplankyti. Tačiau nemažai daliai sergančiųjų pirmiausia reikia jų – medikų: chirurgų, gydytojų anesteziologų, slaugytojų ir jų padėjėjų. Visų tų, kurie sukuria tavo dabartinei būsenai saugią, viltingą ir patikimą apsaugą. Todėl kai jūsų artimas sergantis žmogus sako, kad gal šiandien neateik – patikėkite juo. Jis nori ligoninėje kuriamos rutinos, režimo, palatos draugų, gydytojų. To kasdienio laukimo, kada rytais tyliame koridoriuje pravažiuoja slaugytojos stumiamas medicininis stalelis su vaistais ir tvarsliava, kai išgirsti už durų šlapios grindų šluostės garsą arba skambų budinčiojo gydytojo klausimą gretimoje palatoje gulinčiam ligoniui. Norisi kaip pas mamą – jaukaus bruzdesio aplink – rūpesčio tavimi sergančiu.
Slaugytojos – tarsi oro gūsis
Mane žavi ir stebina, su kokia energija, optimizmu ir įkvepiančia nuotaika į palatą šeštą ryto įeina slaugytojos:
– Na, dar miegat? Nieko neskauda? O ko nemiegojai? Rūkyt vaikščiojai? Kaip jums ir pavyksta patekti į lauką, atrodo, visos durys rakinamos. Kažkas čia tau prabėgo, pakeisim patalynę. Šaunuoliai, vyrai, prisileidot gryno oro, malonu pas jus užeiti.
Ir visas šis dialogas – kai ji iš vieno stalčiaus ima švirkštą, iš kito vaistus, iš trečio pleistrus ir tvarsliavą, plėšia pakuotes, nenukreipdama akių nuo to, ką daro jos rankos, taikliais metimais pasiunčia jas į vieną atliekų krepšelį, panaudotą inventorių ir buteliukus bei ampules – į kitus du, taupiais greitais judesiais visa tai sudeda į tavo procedūroms skirtą padėklą. Man, pavyzdžiui, gydymo pradžioje reikėjo trijų vaistų lašinėms, dviejų į veną, vieno į raumenis ir vieno į pilvą. Kaip manot – kiek ji užtrukdavo? Ir negana to – jos moko studentes – būsimąsias slaugytojas. Turbūt pirmąkart gera nuotaika į mano širdį grįžo, kai reikėjo pakeisti kateterio tvarstį. Gera ir linksma buvo matyti, kaip Natalija viena akimi stebi į švirkštą traukiamus vaistus, o kita vis žvilgčioja į Jekateriną. Ši jauna jautri, tyli mergina yra trečiojo kurso Socialinių mokslų kolegijos studentė, būsimoji slaugytoja. Vienkartinės medicininės pirštinės Jekaterinai gerokai per didelės, jos trukdo atplėšti tvarsliavą, dar nepatogiau naują išlupti iš pakuotės.
– Per didelės jūsų rankelėms, ar nebūna mažesnių? Juk turbūt nepatogu?
– Ne, viskas gerai. Aš dar mokausi, – tyliai atsako Jekaterina ir kruopščiai užrašo ant pleistro mano kateterio įvedimo datą.
Slaugytojos Natalijos mentorystė prilygsta subtiliam žaidimui – ji viską pastebi, bet taip, kad netrikdytų Jekaterinos – palatoje ji nė žvilgsniu neparodo, kad studentei kažkas nepavyko, kad užtruko per ilgai. Jokio susierzinimo. Ir žinote – Jekaterina jau dabar yra etatinė slaugytojos padėjėja, gauna atlyginimą. Kai pasiteiravau, ar liks po studijų šiame skyriuje, Jekaterina žvilgtelėjo į Nataliją – norėčiau.
Kitą kartą Jekaterina mūvėjo jos dydžio pirštines. Turbūt nujaučiate, ką tai reiškia ligoniui – nė viena jūsų pastaba nelieka neišgirsta ir viskas taisoma akimirksniu.
Gydytojas, kurio pilna visur
Kai pirmąkart pamačiau Rolandą ir prie jo sėdinčią moterį, pamaniau – man tai dar nieko. Nuliūdęs ir sutrikęs. Maitinamas per zondą.
Viskas mano palatos kaimynui prasidėjo prieš trejus metus – prekių sandėlyje keliant kopūstų maišą aptemo akyse, pradėjo drebėti rankos. Greitoji nuvežė į priėmimą. Ten iš pradžių manė, kad alkoholinė abstinencija. Padarė dar vieną kraujo tyrimą dėl alkoholio. Toliau viskas vyko sklandžiai – tyrimai, lašinės, vaistai. Ūmus kasos uždegimas. Trejus metus Rolandas gėrė vaistus, laikėsi dietos ir toliau dirbo krovėju prekių sandėlyje. Liga atsinaujino prieš tris mėnesius. Tada gydytojas Vytenis Mikutaitis dar pamėgino mažiau radikalų gydymą – bandė įvesti į organą stentus, tačiau lėtinis pankreatitas buvo padaręs savo ir operacija nedavė rezultatų. Gydytojas su kolegomis priėmė radikalų sprendimą – nepagydomai sergančią kasos dalį nupjauti. Ir dar nemažai ką aplink.
Susitikę su gydytoju Vyteniu vyresniosios slaugytojos Mirandos Petrauskienės kabinete prisiminėme Steve Jobso mirtiną ligą – kasos vėžį.
Tuomet pasaulio žiniasklaida rašė, jog „IPhone“ genijus mirė, nes pirma chirurginė intervencija kasoje buvo nepakankamai radikali.
– Tai – Steve Jobso atvejis, – sako Vytenis. – Rolandas gyvens ir bus darbingas.
Man pasirodė, kad gydytojo Vytenio Mikutaičio pilna visur. Jo maloniai sodrus baritonas, aiškiai artikuliuota kalba, stiprus sportiškas kūnas kalba apie pasitikėjimą savimi. Rytinės gydytojų vizitacijos metu Vytenis aiškiai ir suprantamai pristato savo ligonio ligą ir gydymo eigą. Kartu jis spėja vyresniajai slaugytojai tarstelėti – pakeisti tvarstį, padidinti arba sumažinti vaistų dozę, o ligoniui – jeigu kraujas bus geras, rytoj – namo.
Gydytojas Vytenis su žmona – kauniečiai, į Klaipėdą atvažiavo 2018 metais, kai laukė pirmagimio atėjimo. Dabar šeimoje jau trys mažieji pajūrio gyventojai. Vytenio žmona taip pat medikė, iš gausios penkių vaikų šeimos. Vytenis – iš trijų. Ar reikia stebėtis, kad vos per septynerius metus šis ypatingas žmogus pelnė ir savo kolegų, ir Klaipėdos regiono žmonių pagarbą.
– Pririnkau rudmėsių, jeigu mėgstat, galėčiau pasidalinti, turiu nemažai konservuotų, – atsidėkodamas už atvirą pokalbį sakau gydytojui.
– Kur jūs renkat, aš sveikų nerandu, – nustebau, kad užsiėmęs gydytojas randa laiko toliau šnekučiuotis su sveikata nesusijusiomis temomis.
– Turiu dar rūkytos žuvies, jei norėtumėte. Sodyboje išrūkiau, bet, kaip matote, suvalgyt nespėjau.
– Aš irgi mėgstu žvejot. Su šeima ir draugais kiekvieną vasarą važiuojam į Daugus gaudyt didelių karšių ir plėšrios žuvies. Bet dabar jau nebesiekia rankos. Didžiausias karšis buvo šešių kilogramų.
Gargždiškės mama Stasė Drungilienė ir dukra Jurga Kusienė nuoširdžiai darbuojasi ligoninės virtuvėje.
Mes – visur abi
– Galbūt taip nuo aspirino, vakar suleidau kartu su ketonaliu, – svarsto slaugytoja Sandra. Ji – dar viena studenčių ir praktikančių globėja ir mentorė. Sandra mažiau kalbi, nesileidžia mano provokuojama, aiškiai leisdama suprasti – sveik, vyruti, ir mažiau plepėk.
Naktį mušė stiprus prakaitas, du kartus keičiausi marškinėlius, pagalvės puses ir antklodės galus. Bandžiau dengti rankšluosčiais.
– Tuoj pakeis, – sako Sandra, ir lyg burtų lazdele mostelėjus į palatą įskrieja dvi merginos. Abi mano lovą imasi tvarkyti, lyg visą gyvenimą būtų dirbusios viešbučio kambarių tvarkytojomis.
– O kodėl jūs dvi, paprastai būna viena slaugytojos padėjėja?
– O mes visur abi! – juokiasi merginos. – Mes esame geriausios draugės: kartu mokomės, gyvename viename bendrabučio kambaryje, kartu dirbame.
Gerda ir Adriana – Klaipėdos valstybinės kolegijos trečiojo kurso studentės. Iš Šilalės ir Šventosios. Dar po pusmečio jos gaus diplomus ir taps slaugytojomis. Ligoninėje pradėjo dirbti prieš dvejus metus slaugytojų padėjėjomis. Kai Gerda po paros budėjimo skyriuje išbėgo į paskaitas, supratau, kodėl mano lovos patalynę keitė jos abi – Adriana dar norėjo pasimatyti su savo drauge. Nes dabar ji dirbs visą parą ir po pamainos eis į paskaitas. Taigi, geriausios draugės pasimato tik darbe.
– Adriana, kodėl taip sunkiai dirbat ir mokotės. Dėl pinigų?
– Taip, kas be ko. Bet čia mums yra geriausia praktika. Mes viską išmokstame čia. Be to – čia mums labai gera, mes jaučiamės paglobotos.
– O dirbote dar kur nors?
– Picerijoje padavėja.
– O kodėl išėjot? Juk ten jaunimas, bendradarbiai jūsų amžiaus, galima susirasti draugų.
– Taip, bet aš pasirinkau. Noriu būti gera slaugytoja.
– O sakot, kad čia jumis pasirūpina. Kaip tai jaučiate?
– Jos mums – kaip mamos, viską galime pasipasakoti, visada pataria, kai mes ko nors nežinome.
– Ir apie intymius dalykus?
– Taip, – atvirai į akis pažiūri Adriana. Netoliese grindis plovusi Viktorija šypsosi. Koks keistas tas žurnalistas, tokius klausimus uždavinėja.
Padėjo robotinės chirurgijos operacija
– Paduosiu savo šeimos gydytoją į teismą. Dėl slapto kraujavimo yra programa, šeimos gydytojas turi tikrinti kas dvejus metus. Prieš trejus metus padarė kraujo tyrimą, storojoje žarnoje rado augliuką. Kolonoskopijos metu pašalino. Ir tiek žinių. O turėjo po dvejų metų pakartoti tyrimą. Ne! Jai nerūpėjo.
– Bet gal vertėjo pačiam pasirūpinti?
Valdas namo į Šiaulius išvažiavo antradienį. Šeštadienį jam operavo gaubtinės žarnos auglį. Dydžio sulig vištos kiaušiniu.
– Neapsižiūrėjau pats, šeimos gydytoja man nesakė, kad pagal storosios žarnos vėžio profilaktikos programą turiu pasitikrinti slaptą kraujavimą kas dvejus metus.
Pagalbą Valdas rado iš pradžių pas Kelmės gydytoją, kuris paskyrė visus reikalingus ambulatorinius tyrimus, o galiausiai su visais medicininiais dokumentais atvažiavo į Klaipėdą. Operavo med. dr. Olegas Deduchovas, tas pats, kuris pirmasis Baltijos šalyse atliko robotinės chirurgijos operaciją.
Valdas – buvęs kariškis, seržantas, dalyvavęs misijose Irake ir Afganistane.
– Kaip parvairavai, Valdai, juk du šimtai kilometrų? – mintyse klausiu buvusio palatos kaimyno.
Kai ryte į mūsų palatą ateina nemažas būrys vizituojančių gydytojų, aš akimis susirandu kuklų, prie durų už kolegų nugarų stovintį gydytoją Olegą Deduchovą.
Gerai tu, Valdai, parvažiavai! Kitaip gydytojas Olegas nebūtų išleidęs.
Nuostabesnio nebuvau ragavęs
Kad esu žurnalistas, skyriaus personalas sužinojo trečiadienį. Tą dieną pietums mums buvo patiektas žuvies pudingas su moliūgų piure. Nieko nuostabesnio iš žuvies patiekalų iki tol nebuvau ragavęs. Nemažai keliauju, gyvenu viešbučiuose, neretai valgau kavinėse. Bet dabar, jeigu kas mokėtų taip skaniai pagaminti, galėčiau sumokėti steiko kainą.
Išlaižęs lėkštę, padėklą su indais nunešiau į virtuvę, norėdamas pasiteirauti virtuvės darbuotojų, kiek „Michelin“ žvaigždučių turi jų restoranas.
Indus virtuvėje plovusi mergina nustebo.
– Kad daug kam mūsų maistas nepatinka – sako – trūksta prieskonių, druskos, kai kuriems per mažos porcijos. Bet juk mes laikomės gydytojo dietologo sudaryto meniu.
– O maistas gaminamas vietoje, ligoninėje?
– Taip, viskas, jau seniai.
– O indus plaunate skyriuje?
– Taip, indus, lėkštes, įrankius į virtuvę nuvežame švarius, va, šituo vežimėliu.
– Ar esate klaipėdietė?
– Ne, aš iš Gargždų.
– Gal galiu padaryti jūsų nuotrauką? Esu žurnalistas, rašau „Bangai“.
– Oi, nežinau, reikia atsiklausti vyresniosios. Man atrodo, kad ligoninėje fotografuoti neleidžiama.
Abu nuėjome iki vyresniosios slaugytojos kabineto. Miranda Petrauskienė.
Durys praviros, slaugytoja prie darbo stalo. Taip ir taip, sakau. Prašau leidimo nufotografuoti mūsų maitintoją, tokią prie širdies dėk gargždiškę virtuvės darbuotoją.
– Tai jeigu ji sutinka, fotografuokit.
Už nugaros man stovėjusi mergina tarsteli: „Bet jis kažkur spausdins.“ Miranda pažiūri, uždaro kabineto duris – ar tikrai? Sakau, jeigu leisit. O kur, jei galėčiau paklausti, spausdinsit? Taip ir taip, sakau, besigydant susikaupė kai kurių minčių.
– Tikiuosi, ne visai blogų? – tiesiai paklausia Miranda. – Bet aš vis tiek turiu paskambint komunikacijos atstovei.
Kodėl apie tai rašau?
Miranda Petrauskienė ir Vytenis Mikutaitis tampa mano „informatoriais“. Beje, gydytoją Vytenį prisiminsiu kaip kokį alchemiką ar magą – kai jau gulėjau ant operacinio stalo, būtent jis akimirkai užėjęs į operacinę ir uždėjęs ranką ant skaudamos pilvo vietos ištarė – taip, čia „tai“.
Miranda Petrauskienė. Baigusi Juozo Kupčinsko medicinos mokyklą, 2005-aisiais – Klaipėdos universiteto medicinos reabilitacijos ir slaugos studijas. 15 metų dirbo slaugytoja pilvo operacijų ir onkologijos susirgimų operacinėse. Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyriaus vyresnioji slaugytoja nuo 2009 metų.
Kodėl apie tai rašau? Jūs galite nesunkiai rasti informacijos apie gydytojus, ligoninės administracijos darbuotojus, teikiamas gydymo paslaugas, finansinių ir profesinių gydymo įstaigos ataskaitų. Tačiau abejoju, ar kur nors bus daugiau parašyta apie žmones, kurie organizuoja kasdienį slaugytojų, jų padėjėjų, valytojų, netgi gydytojų darbą. Kas užsako skyriui vaistus, tvarsliavą, sudarinėja darbuotojų grafikus, eina į susirinkimus, stovi prie jūsų lovos rytinės gydytojų vizitacijos metu. Pirmas žmogus, pasitinkantis jus skyriuje, nes jis nusprendžia, kurioje palatoje jus paguldyti. Kad būtumėte panašaus ligos sunkumo, galbūt amžiaus su jau ten gulinčiais. Ir kalbu ne konkrečiai apie Mirandą – apie visas vyresniąsias.
– Miranda, kodėl pilvo chirurgijos skyrius? Juk sunkūs susirgimai, perrišimai, ligoniai dienomis, savaitėmis nesikelia iš lovos, darbas 24/7, guldo, operuoja visą parą.
– Jeigu dirbi tokiame skyriuje, padirbsi bet kuriame kitame. Tai – profesinio meistriškumo ir atsidavimo reikalaujantis darbas. Pas mus jis yra labai vertinamas. Kiek aš dirbu šiame skyriuje, iš jo neišėjo nė viena slaugytoja. Tiesa, dvi merginos išvažiavo į Švediją. Bet nuolat pasipildome naujomis darbuotojomis. Pas mus praktiką atlieka bendrosios praktikos medicinos slaugymo studentės, padėjėjos, čia dirbančios padėjėjos neretai nusprendžia siekti slaugytojo profesijos. Esame kaip viena šeima. Aš nesikišu į slaugytojų kasdienius darbus. Esame puiki komanda.
Miranda labai jaunatviška. Nesinori tikėti, kai ji kalba apie pažintį su savo vyru – prieš trisdešimt metų susitiko darbe. Jis – gydytojas chirurgas. Pastebėjau, kad Miranda labai didžiuojasi savo sūnumis – vyresnysis Tauras – diplomatas, šiuo metu dirba atstovybėjeUkrainoje, jaunėlis Martynas– ketvirto kurso odontologijos studentas. Neįtikėtina, bet Miranda galėjo tapti muzikante – lankė muzikos mokyklą, grojo violončele ir fortepijonu, dainavo chore.
Mes apsikeičiame kontaktais – Miranda dar nebuvusi Liepojos koncertų salėje „Lielais dzintars“ ir negirdėjusi nuostabaus Liepojos simfoninio orkestro. Pasisiūliau būti jų šeimos gidu.
Antras žmogus skyriuje
Jos galėtum nepastebėti. Kai gauname vaistų, būname pertvarstyti, o virš galvos lėtai kapsi lašinėse esantys vaistai, prisnūstame iki gydytojų rytinės vizitacijos ir po to būsiančių pusryčių. Gali neišgirsti prasiveriančių durų, tylaus žingsnio. Bet ji yra antras žmogus skyriuje, kuris ateina pas mus – valytoja.
Viktorija anksčiau dirbo laidų vyniotoja kažkurioje uostamiesčio gamykloje. Dveji metai – jau skyriuje. Miranda mane pataiso – ne valytoja, o švaros operatorė. Tegul. Ji nebarškina įrankiais, netranko durų ir šiukšliadėžių, nesipiktina, jeigu būname ką pridirbę vonios kambaryje ar primėtę ant grindų. Ji jūsų nekalbina, jeigu tik jums ko nors iš jos nereikia. Bet, manau, jeigu paprašytumėte iš parduotuvės jums parnešti vandens ar iš vaistinės vaistų – Viktorija nė nenustebs. Tokia paslaugi, tyli ir darbšti.
– Viktorija, kiek kartų jūs plaunate koridorių? Matau – visą dieną jūs kažką tvarkote, jums tiek dirbti privalu?
– Tai – pagal poreikį. Palatas plaunu vieną kartą, bet dar tvarstomieji, procedūriniai, tualetai, palangės, baldai.
– Kada pradedate?
– Nuo šešių ryto iki antros.
– Žinokit, Viktorija dar mokosi, – šypsosi pro šalį ėjusi Miranda.
– Tikrai? Kur?
– Galvanausko profesinio mokymo centre. Noriu būti slaugytojo padėjėja. Metus tik mokytis, bet aš jau nemažai išmokau čia.
Nedrįstu klausti, kiek Viktorijai metų, atrodo labai jaunatviškai. Bandau kitaip.
– Turite šeimą, vaikų, užtenka laiko namams?
– Taip, dukrai septyniolika, sūnui – trylika. Jie daug padeda namuose.
Aš priblokštas. Atsitokėjęs – tai, sakau, jūs abi su dukra dabar mokinukės?
Viktorija šypsosi. Koks man gražus šis žmogus!
Nuo 84-ųjų. Neįtikėtina
Gal tik vaikystėje esu ilgiau gulėjęs ligoninėje. Tais laikais buvo normalu, kad savaitę ar net dvi tau nieko ligoninėje nedaro – tik suleidžia vaistus, paima kraują, išplauna skrandį, perriša žaizdą. Tačiau iš vienkiemio atvežtas ligotas žmogus čia gaudavo šilto maisto, švarią patalynę, karšto vandens ir švarius ligoninės drabužius. Nemažai daliai tokių žmonių tai reiškė pusę sveikatos. Šiais medicinos pažangos laikais svarbu atidi ir laiku atlikta diagnostika, žaibiškai gydytojų priimamas sprendimas dėl hospitalizacijos ir gydymo būdo, intensyvi pooperacinė priežiūra ir – namo gydytis ambulatoriškai.
Ir kai tau tenka ilgėliau pagulėti medikų priežiūroje, nori nenori pamąstai – o kiek jie per gyvenimą turėjo ligonių, kiek operacijų atliko, kiek slaugytojos praleido laiko prie sergančiųjų lovos? Trumpiau kalbant – kiek savo gyvenimo jie atidavė ligos sužeistiems žmonėms. Aštuntą valandą vakaro keičiasi slaugytojų pamainos. Šią moterį matau pirmą kartą. Dieninė slaugytoja, baigianti savo pamainą, privalo su ją keičiančia kolege apeiti visas palatas, papasakoti apie ligonius, jų būklę ir sveikimo eigą. Maniau, nauja slaugytoja yra iš kito skyriaus, matyt, kažką pavaduoja.
Moteris – su akiniais, paskyrimų žurnalą skaito pasilenkdama – palatoje mažoka šviesos.
Vilma – klaipėdietė, skyriuje dirba nuo 1984 metų. 2005 metais pradėjo tęstines studijas Klaipėdos valstybinėje sveikatos mokslų kolegijoje, po dvejų metų įgijo bendrosios praktikos medicinos slaugytojos bakalauro laipsnį. O tai reiškia, kad Vilma turi neuniversitetinį aukštąjį išsilavinimą.
Kai Vilma uždaro palatos duris ir iš koridoriaus užgesina šviesą, aš pradedu skaičiuoti: 42-eji metai, jeigu iš jų darbe praleido ketvirtadalį, na, pamainos kas ketvirtą parą, nors vargu, ar taip galėjo būti, na, tarkim. Dar atostogos, galbūt nedarbingumas. Tai – mažiausiai dešimt metų darbe. Padauginkim iš 365 dienų. Kiek tai išeina? 3 650 dienų. Dvidešimt palatų, tarkim, nepilnos, po du ligonius – tai jau daugiau kaip septyni tūkstančiai gydytų žmonių. Mažiausiai tris kartus suleisti vaistus, pakeisti tvarsčius, pamatuoti temperatūrą. Neįtikėtina – kas dar daugiau yra prisilietęs prie svetimo skausmo!?
Skaičiuodamas užmiegu. Rytoj pusę šešių paims kraują, jeigu neras nieko blogo ir neturėsiu temperatūros, galėsiu keliauti namo.
Kad tik suspėtų…
Aštuntą ryto būna kasdieninė gydytojų vizitacija.
– Kažkodėl vėluoja, – lyg sau sako Rolandas, mano palatos draugas.
Aš kone sprogstu iš juoko:
– Rolandai, ar skubi kur?
Mano draugas, supratęs, kokią juokingą istoriją ką tik sukūrė, taip pat pradeda juoktis. Susiėmusius už pilvų, kad nesprogtų, kikenančius – tokius užklumpa vizituojančių gydytojų būrys.
– Turit temperatūros? – rūsčiai paklausia mane operavusi gydytoja Kristina Vilbikaitė. – Ne? Tuomet – namo!
Kai šią finalinę sceną atpasakojau savo žmonai, ji tepasakė:
– Pribaigei tu ten visus, ligonis mat atsirado.
– Ar važiuosi grybaut? Neblogai rasdavau anoje marių pusėje trisdešimt pirmame – šeštame kilometre. Šiemet dar nebuvau, net nebuvo kada pagalvot. Jeigu važiuosi, paskambink, ar yra baravykų.
Penktadienis. Rolandas mane palydi, netoli centrinio įėjimo surūkome po cigaretę.
– Mane turbūt išleis pirmadienį. Jau nebeskiria vaistų, tik nuo skausmo. O gal ir sekmadienį, jeigu jau nebesirinks skystis?
– Va, kai grįši namo, Rolandai, paskambink. Abu nuvažiuosim į tavo vietas grybaut.
—
Kai susipažinome, matydama skubančią greitosios pagalbos mašiną, mano žmona sakė visada mintyse melsdavusi – kad tik suspėtų. Dabar tai darome mes abu – kad tik suspėtų! O paskui – jūs jau būsite gerose mano sutiktų žmonių rankose.
Kad tik suspėtų.
Česlovas BURBA, Klaipėdos rajono laikšraštis "Banga"
